Menu




Klauso ūkis: veiklos modelis – vokiškas, dominuojanti technika – taip pat, dauguma traktorių – amerikietiški

Reportažas 12.12.2023   

Klauso ūkis: veiklos modelis – vokiškas, dominuojanti technika – taip pat, dauguma traktorių – amerikietiški


Lietuvoje galima rasti daugybę pavyzdinių ūkių, išgirsti įdomių veiklos pradžios istorijų, aptikti tikrų technikos perliukų. Vienas tokių – 28-us metus skaičiuojantis Klauso ūkis, Šiaulių rajone dirbantis apie 2,7 tūkst. ha žemės, auginantis žieminius kviečius ir rapsus, vasarinius miežius, pupas, cukrinius runkelius, šiemet sėjęs ir šiek tiek tarpinių augalų, taikantis pažangias technologijas.

Šypseną kelianti pradžia

„1994 m. Latvijoje vyko lauko diena, kurioje dalyvavau kaip įmonės KWS atstovas. Priėję du vokiečiai ūkininkai pasiūlė kartu steigti ūkį Latvijoje. Sakau: gal ir galima Latvijoje, bet aš esu lietuvis. Tada visi nusijuokėme ir sutarėme, kad ūkis bus Lietuvoje“, – prisiminęs Klauso ūkio pradžią, šypsojosi direktorius Kastytis Patiejūnas.

Pasak direktoriaus K. Patiejūno, pirmoji nuosava technika Klauso ūkyje atsirado penktais–šeštais gyvavimo metais

Ūkis gavo vieno iš bendrasavininkų – Klauso Babe – vardą. 1995-aisiais buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su viena Lietuvos įmone, kartu mėginta auginti cukrinius runkelius. „Sumanymas nelabai pavyko, supratome, kad reikia turėti ką nors savo. Šiaulių rajono žemės ūkio skyrius pasiūlė apžiūrėti žemę Žarėnuose. Ten jau buvo atkurtos nuosavybės teisės tuometiniams savininkams, veiklos planus puoselėjo užsienio investuotojai, bet jie savo ketinimų atsisakė. Jei ne mes, visas Žemės ūkio skyriaus įdirbis galėjo neiti perniek“, – pasakojo K. Patiejūnas.

Ilgalaikei nuomai pasiūlyti žemės sklypai buvo palyginti neblogai konsoliduoti, tačiau labai apleisti pirmaisiais Nepriklausomybės metais, o čia dirbęs Žarėnų-Latvelių tarybinis ūkis pirmūnų sąraše tikrai nefigūravo. Būsimi „Klauso ūkio“ steigėjai rado žolę iki pažastų ir vos ne metro gylio provėžas.

Ūkis veiklą pradėjo 1996 m., o visa technika buvo tuometinių bendrasavininkių – Klauso Babe, Heningo Hajaus arba vėliau vietoj jo stojusio Volkerio Renzovo – nuosavybė. „Po truputėlį dirbome, tvarkėmės, lipdėme ir sulipdėme savo ūkį. Pirmuosius trejus metus vietiniai juokėsi iš mūsų pastangų, netikėjo mūsų sėkme, tačiau vėliau suprato, kad naujieji kaimynai visko imasi rimtai ir pasiliks ilgam“, – sakė ilgametis ūkio vadovas.

Išnaudojo skirtumą

Kurį laiką didžioji dalis technikos buvo laikinai įvežama darbams į Lietuvą, po to grįždavo atgal į Vokietiją. Buvo naudojamasi tuo, kad darbymečių laikotarpiai – sėja, derliaus nuėmimas ir kiti – šiose šalyse šiek tiek skyrėsi. Ūkyje nuolat buvo tik technika, reikalinga pasėlių priežiūrai: pora ne itin galingų naudotų traktorių, pora purkštuvų ir trąšų barstomųjų. Pasak direktoriaus, tų laikų technikos modelius prisiminti labai sunku, bet visuomet dominavo John Deere traktoriai ir Claas javų kombainai.

„Turėjome ir tris iš buvusios VDR beveik namo, į posovietinę Lietuvą, sugrąžintus pagerintus K-700 Kirovec traktorius. Kadangi sovietiniais laikais tai nebuvo madinga, vietinius kolegas žavėjo galimybė Kirovec naudoti su vadinamaisiais „dubliais” – sudvejintais ratais. Darbus, dažniausiai dirvos ruošimo, jie atlikdavo pakankamai gerai, degalų sąnaudos buvo pakenčiamos, o atsarginės dalys kainavo pigiai. Tačiau ilgainiui nusistovėjo nuolatinė padėtis: vieno Kirovo pavarų dėžė remontuojama, o kiti du – dirba. Ir taip jau sutapdavo, kad beveik pabaigus vieno traktoriaus remontą, tekdavo imtis kito pavarų dėžės“, – prisiminė K. Patiejūnas.

Tokia situacija ūkio vadovams įgriso ir pagerintų K-700 Kirovec nuspręsta atsisakyti. „Tiesa, Kirovai kartais dar buvo naudojami kaip auklėjimo priemonė: prasižengę mechanizatoriai iš vakarietiškos technikos gaudavo persėsti į mažiau komfortišką sovietinę“, – šypsojosi direktorius.

Veiklos pradžioje neblogai tarnavo cukrinių runkelių technika: kombainas Kleine SF-10, tos pačios firmos bei Accord (dabar – Kverneland) arba Becker tikslios sėjos sėjamosios.

„Jau tuomet naudojome firmos Dammann purkštuvus su 36 m pločio sija, Köckerling javų sėjamąją, pakabinamas išcentrines Rauch Delta mineralinių trąšų barstomąsias bei Kverneland paprastus neapverčiamuosius plūgus. Tiesa, pirmą kartą visas dirvas arėme Lemken vartomuoju plūgu, mat teko išnaikinti sovietmečio ir ŽŪB palikimą: dirvos sumetimus ir išmetimus“, – prisiminė K. Patiejūnas.

Aplinkiniams ūkininkams egzotiškai atrodė pirmaisiais Klauso ūkio gyvavimo metais naudotas Amazone dirvos kultivatorius aktyviosiomis darbinėmis dalimis. „Kadangi paveldėjome tarybinio ūkio ir po to dirbusios žemės ūkio bendrovės išdarkytas nelygias dirvas, jas reikėjo lyginti. Deja, tenka pripažinti, kad freza puikiai daugino ir varpučius, smulkindama jų šaknis“, – pastebėjimais dalijosi ūkio vadovas.

Cukriniams runkeliams sėti ir akmenims rinkti naudoti tuomet dar palyginti šalies laukuose reti Fendt 100 ir 120 AG traktoriai. „Turėjome ir ratinį O&K krautuvą, kuris, tikriausiai, ir buvo ilgiausiai ūkyje užsilikusi pirmųjų metų technika“, – prisiminė pašnekovas.

Akmenis ūkio laukuose dabar renka Kivi-Pekka rinktuvas

Proveržio metai

Dėl technikos vežiojimo kildavo problemų, ypač kai darbai Lietuvoje ir Vokietijoje persidengdavo. Be to, šis laiką gaišinantis procesas sunkino darbą.

Pirmus trejus metus nuo nulio besikuriantis ir besiplečiantis ūkis dirbo nuostolingai, pelningi buvo tik ketvirtieji veiklos metai.

„Bankai tuo metu į žemės ūkį žiūrėjo kreivai. Žemė, kaip užstatas, jų nedomino, o ir įmonės tuo metu žemės pirkti negalėjo. Tad teko suktis su akcininkų laikinai suteikta technika. Padėtis palengvėjo 2004 m., Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą – atkrito kartais tikrai alinusios technikos laikinojo įvežimo procedūros. Iki tol ne kartą dėl muitinės reikalų Klaipėdos uoste tekdavo praleisti ir naktis“, – pasakojo ūkio vadovas.

Pirmoji nuosava technika Klauso ūkyje atsirado penktais–šeštais gyvavimo metais.  Dažniausiai buvo perkama Vokietijoje naudota įranga. Proveržis įvyko 2005 m., kai su ES parama pavyko įsigyti du Claas Lexion javų kombainus su 9 m pločio pjaunamosiomis, du prikabinamus Dammann Profi-Class purkštuvus su 36 m pločio purškimo sija, Case IH traktorių, teleskopinį Claas Tiger krautuvą, pasistatyti Dancorn grūdų džiovyklą. Beje, ūkis įsigijo pirmą ir vienintelį Lietuvoje tikslųjį prikabinamą pneumatinį tręštuvą Rauch AGT. Taigi, prie jau turėtos naudotos technikos atsirado naujų, tikrai modernių žemės ūkio mašinų.

Ūkyje derlių renka Claas javų kombainai

„Geru žodžiu minime 2008–2012 m. žemės ūkio ministru buvusį Kazį Starkevičių, kuris iš esmės supaprastino griozdiškas NMA biurokratines procedūras ir ES paramą padarė prieinamą kiekvienam netinginčiam ja pasinaudoti ūkiui. Per kelias bangas – 2009, 2010 ir 2011 m. atsinaujinome ir visiškai susikomplektavome techniką taip, kad jos pakaktų racionaliam darbui“, – pabrėžė K. Patiejūnas.

Dar vienas svarbus momentas buvo 2008–ieji, kai ūkį iš buvusių trijų savininkų – jau minėtų K. Babe, V. Renzovo ir paties K. Patiejūno – įsigijo naujas, finansiškai žymiai pajėgesnis savininkas iš Vokietijos Udo Vagneris. Tuomet iš esmės pasikeitė ne tik žemės ūkio technikos parkas, bet ir išvaizda – atnaujinti visi statiniai, pastatytas daugiau nei 12 tūkst. t talpinantis grūdų sandėlis. Pasirūpinta ir darbuotojais: įrengtas civilizuotas, pasak U. Vagnerio, „socialinis traktas” – valgomasis, rūkomasis, persirengimo, dušo patalpos, keli poilsio kambariai ir t.t.

Ūkyje rimtas požiūris į techniką ir ne darbymečio metu – beveik visa žiemą laikoma užkonservuota, saugiai, po stogu.

Studijų organizavimas, o tiksliau, praktikos ūkyje, į Žarėnus prieš dešimtmetį atvedė ir dabartinį Klauso ūkio direktoriaus pavaduotoją Janą Udo Sparenborgą.

Studijų organizavimas Vokietijoje, o tiksliau, praktikos ūkyje, į Žarėnus prieš dešimtmetį atvedė ir dabartinį Klauso ūkio direktoriaus pavaduotoją J. U. Sparenborgą (dešinėje)

K. Patiejūnas apgailestavo, kad stambių augalininkystės ūkių rėmimas per NMA pasibaigė apie 2011 m. ir nuo tada techniką pirkti tenka be paramos, savomis ar iš bankų skolintomis lėšomis. „Tiesa, paskutinę tiesioginės sėjos Horsch Avatar 6.16 SD sėjamąją įsigijome pernai su ES parama, kuri atėjo ne per NMA, bet per APVA (Aplinkos ministeriją) su nacionaline parama“, – patikslino pašnekovas.

Jam sunku suprasti žemės ūkio subjektų paramos skyrimą Lietuvoje, kai neatsižvelgiama į tai, kad stambūs ūkiai yra kartu ir svarbūs darbdaviai kaimo vietovėse. „Latvijoje ir Estijoje mūsų dydžio augalininkystės ūkiai nuolat gauna ES paramą ir ja naudojasi. O Lietuvoje dalis paramos tenka melioracijos grioviams paversti upėmis, pelkėms ir šlapynėms atkurti“, – apmaudo neslėpė direktorius.

Planuoti pokyčiai

2017 metais, mirus U. Vagneriui, Klauso ūkio ir visos grupės įmonių nuosavybė perėjo jo jauniausiajai dukrai Johanai Vagner. Tėtis ją ir buvo numatęs paveldėtoja, šiek tiek ta linkme kreipė dukros pasirinkimus: dar 2008 m., būdama tik dvidešimties, ji jau dalyvavo ūkio nuosavybės perėmime.

Darbymečio, ypač javapjūtės, metu J. Vagner galima ne tik sutikti ūkyje, bet ir pamatyti besidarbuojančią kombaine ar traktoriuje

Johana yra žemės ūkio mokslų magistrė, turinti puikų žinių bagažą. Vokietijoje žemės ūkio mokslas yra labai pažengęs, o jo studijos – paremtos nuolatine praktika. Baigusi žemės ūkio mokslus, įgijusi praktinių žinių įvairiuose ūkiuose ir Vokietijos sėklininkystės firmoje Rapool, J. Vagner puikiai perėmė strateginį vadovavimą įmonei, nestabdydama investicijų ir nuolat dairydamasi inovacijų.

„Smagu, kad ji, kaip ir kiti ūkio vadovai su visais darbuotojais bendrauja, kaip vokiečiai sako, „viename akių lygyje“, tad bendrovė gali pasidžiaugti tikra komandine dvasia. Darbymečio, ypač javapjūtės, metu J. Vagner galima ne tik sutikti ūkyje, bet ir pamatyti besidarbuojančią kombaine ar traktoriuje“.

Naudoja įvairias technologijas

Vienas pagrindinių faktorių atnaujinant ir didinant technikos parką yra įmonės plėtra  – vien per pastaruosius trejus metus dirbamos žemės plotas padidėjo maždaug 400 ha. Ne mažiau svarbu ir naujų technologijų teikiamos galimybės. „Be abejo, pastaraisiais metais daug rūpesčių žemdirbiams kelianti ir šiek kitokios technikos reikalaujanti „žalioji” BŽŪP kryptis su „aštriais nacionaliniais prieskoniais įveda savų korektyvų. Tai, deja, verčia ieškoti ne visuomet ekonomiškai naudingų sprendimų“, – vardijo K. Patiejūnas.

Ūkyje, reaguojant į skirtingas gamtos sąlygas bei kylančius naujus žemės ūkio politikos reikalavimus, naudojamos skirtingos technologijas. „Nors plūgą kieme ir turime, bet dėl sėjomainos javus auginame su lapiniais augalais ir dėl to sėjame tiesiogiai arba taikome juostinės sėjos (angl. Strip-till)  technologiją“, – pasakojo direktorius.

Klauso ūkio technikos kieme dominuoja John Deere, Claas, Horsch žemės ūkio mašinos ir padargai. Nors ūkyje svarbi visa turima technika, vadovas įvardijo ir favoritus. Tarp jų – universalios tiesioginės ir juostinės sėjos Horsch sėjamosios Pronto, Focus ir Avatar, šio gamintojo dirvos dirbimo agregatai Joker, Tiger, o taip pat prikabinami dviašiai Horsch Leeb 12 TD purkštuvai su 12 000 l talpos purškiamojo skysčio rezervuarais iš nerūdijančio plieno.

Tarp technikos favoritų – universalios tiesioginės ir juostinės sėjos Horsch sėjamosios

 

Ūkyje puikiai tarnauja prikabinami dviašiai Horsch Leeb 12 TD purkštuvai su 12 000 l talpos purškiamojo skysčio rezervuarais iš nerūdijančio plieno

Horsch dirvos dirbimo padargai leidžia tiksliai, tolygiai ir kokybiškai paruošti dirvą, o patikimi, patvarūs purkštuvai – sparčiai ir labai kokybiškai dirbti, nerūdijančio plieno talpas galima gerai išplauti, kad neliktų chemijos likučių. Tiksli, dirvos drėgmę sauganti sėja garantuoja tolygius pasėlius: matydami mūsų žieminių rapsų laukus, ypač sėtus sausomis gamtos sąlygomis, kaimynai pavydi bei prašo pasėti ir jų rapsus“, – patikino J. U. Sparenborgas.

Direktoriaus pavaduotojo tvirtinimu, išskirtinės yra ir įmonės Audrokesta – Horsch tiekėjo bei atstovo – serviso paslaugos, atsarginių dalių tiekimas ir, žinoma, lankstumas.

Paklaustas, galbūt technikos kieme esama kokių nors įdomesnių, išskirtinių žemės ūkio mašinų ir padargų, direktorius įvardijo Australijos gamintojo Kelly 12 m darbinio pločio dirvos dirbimo agregatą. Pagrindinis šio grandininio diskinio skutiklio (akėčių) privalumas yra tas, kad jis labai sekliai dirba ir gerai naikina piktžoles, pabiras. Jis suderina didelę darbo spartą su nedidelėmis degalų sąnaudomis. „Šis agregatas leido mums iki minimumo sumažinti herbicido Roundup sąnaudas“, – pabrėžė J. U. Sparenborgas. Palyginti su kitais, Klauso ūkyje naudojama gal tik dešimtadalis įprastos glifosatų normos.

Vienas įdomesnių, išskirtinių žemės ūkio padargų – Australijos gamintojo Kelly 12 m darbinio pločio grandininis diskinis skutiklis

 

Technikos parkas – racionalus

Šiemet į Žarėnus atriedėjo du naujutėliai Claas traktoriai: didelės galios klasės Axion 960 (vardinė bruto galia pagal ECE R120 standartą – 323 kW/440 AG) ir kompaktinį didelės galios klasės Axion 810 (151 kW/205 AG). Bendrovė taip pat yra užsakiusi naują didelio laidumo (IX kl.) hibridinį javų kombainą Claas Lexion 8800 (didžiausia bruto galia pagal ECE R120 standartą – 515 kW/700 AG) su 12 m pločio MacDon FlexDraper pjaunamąja, turinčia lanksčią pjovimo aparato siją ir du skersinius bei vieną išilginį juostinius transporterius.

Renkantis pirkinius žiūrima, kad gamintojai būtų patikimi, pažangūs, garantuotų gerą aptarnavimą, o atsarginės dalys būtų greitai gaunamos. Per COVID-19 pandemiją ir dėl karo Ukrainoje spendimų priėmimui įtakos turėjo ir pristatymo laikas.

Ūkio vadovai neslėpė: patogiau būtų turėti daugiau ir įvairesnių galimybių technikos. „Bet viskas turi būti racionalu ir atitikti ūkio finansines galimybes. Manome, kad mūsų dabartinis technikos parkas yra racionalus. Reikalui esant, kai kurias paslaugas galima pirkti rinkoje. Džiaugiamės sėkmingu bendradarbiavimu su latvių įmone Otanki, kuri mums nukasa cukrinius runkelius, sukrauna juos į kaupus, jei pageidaujame – juos uždengia, o prieš krovimą į savo transportą lauko pakraštyje nuvalo ir galop nuveža į cukraus fabriką. Įsigyti visą šiems darbams reikalingą techniką kainuotų išties daug, o dabar gauname geros kokybės šiuolaikiškai atliekamas paslaugas už priimtiną kainą“, – sprendimais dalijosi J. U. Sparenborgas.

Kompaktinis didelės galios klasės Axion 810 (151 kW/205 AG) traktorius – šiųmetinis pirkinys

Tapo vizitine kortele

Tokio dydžio augalininkystės ūkio neįmanoma įsivaizduoti be derliaus saugojimo bokštų.  „Taupydami statybos laiką (juos pastatėme ir kaip statinius pridavėme per vienerius metus) bei siekdami eksploatavimo paprastumo (atsisakėme sudėtingos konstrukcijos transporterių ir elevatorių), išdėstėme bokštus puslankiu, kad jie visi per viršų būtų lengvai pasiekiami juostiniais transporteriais. Manau, kad iš bokštų suformuota gėlytė yra tapusi mūsų ūkio vizitine kortele“, – šypsojosi direktorius.

Pasak K. Patiejūno, Bintec bokštinių sandėlių statyba pradėta 2009 m., atėjus U. Vagneriui: tai buvo didelė investicija, kurios nesiryžo atlikti buvusieji įmonės akcininkai. „Saugyklos statybos priežastys banalios: grūdus galima susitvarkyti iki reikiamų kondicijų ir sandėliuoti laukiant geros kainos, nereikia jų parduoti tiesiai iš lauko. Be to, mažinant supirkėjų uždarbį, galima racionaliai skirtingų kokybių grūdus sumaišyti ir iš to užsidirbti papildomai“, – atviravo pašnekovas.

Bintec bokštinių sandėlių statyba pradėta 2009 m., atėjus U. Vagneriui: tai buvo didelė investicija, kurios nesiryžo atlikti buvusieji įmonės akcininkai

Kol neturėjo sandėlio, derliaus nuėmimo metu naudotos visos tuo metu turėtos patalpos: garažai, angarai, o kas juose netilpdavo buvo parduodama. Tad vienu metu reikėdavo organizuoti du grūdų srautus: iš laukų ir supirkėjams. „Tai būdavo didelis logistinis iššūkis, o nepalankiais javapjūtei metais dėl to dar ir prarasdavome daug pinigų“, – sakė K. Patiejūnas.

Šiandien direktorius jau nedrįsta teigti, kad dabartinių talpų visiškai užtenka. „Žieminius miežius jau kelis metus kemšame į žarnas. Be to, visai neseniai pasistatėme nemažą arkinį apie 5 tūkst. t talpos sandėlį, o sename arkiniame sutalpiname dar 1 tūkst. t“, – vardijo ūkio vadovas.

Ūkio kūrimosi pradžioje Žarėnai atrodė visiškas Lietuvos užkampis, tačiau įstojus į ES paaiškėjo, kad tai puiki strateginė vieta: beveik vienodas atstumas iki keturių uostų: Klaipėdos, Rygos, Liepojos ir Ventspilio.

Racionaliai dirbantis Klauso ūkis grūdų ar rapsų derlių superka ir iš smulkių kaimyninių ūkių. Jiems atkrenta tolimas vežimas ir laukimas eilėse pas supirkėjus. Sumokėjęs kaimynams rinkos kainą, išnaudojęs masto ekonomiką, ūkis iš to irgi sugeba uždirbti – per jau minėtą grūdų maišymą ir pardavimuose.

Šalia, Raudondvario kaime, sename iš sovietinių laikų paveldėtame aruodiniame 2,4 tūkst. t talpos (12 x 200 t aruodų) sandėlyje dažniausiai saugoma ir ruošiama sėkla. Taigi, sėjomainoje turėdamas apie 10 % cukrinių runkelių, Klauso ūkis gali saugoti visą savo javų derlių.

Be derliaus saugyklų, ūkis turi laboratoriją ir svarstykles. Tai leidžia nuolat kontroliuoti parduodamos produkcijos kiekį ir kokybę. „Manau, kad tarp grūdų supirkėjų ir valstybinėse institucijose jau turime principingo ir karingo pardavėjo reputaciją“, – neslėpė K. Patiejūnas.

Jo žodžiais, nuosava laboratorija suteikia galimybę pagrįstai ir kompetentingai kelti pretenzijas supirkėjams. „Taip ne kartą pavyko išsiderėti sąžiningą atlygį už savo darbą ir produkciją. Tad laboratorijos turėjimas pasiteisino su kaupu“, – patikino pašnekovas.

 Profi Lietuva 2023 m. Nr. 4

 

 

 



Jums turėtų būti įdomu


Reportažas

Padovinio žemės ūkio bendrovėje ir darbo, ir technikos yra sočiai

Padovinio žemės ūkio bendrovėje ir darbo, ir technikos yra sočiai

Jau per 30 metų gyvuojanti Marijampolės sav. Padovinio žemės...

Reportažas

Išplėtė dvidešimt kartų

Išplėtė dvidešimt kartų

Vincas Mačiulis – ne tik vienas stambiausių Vilkaviškio rajo...