Jonavos rajone įsikūrę Ratautai, kaip ir dauguma Nepriklausomos Lietuvos pirmosios ūkininkų kartos atstovų, patyrė ne vieną savo ūkio metamorfozę. Tiesa, jonaviečiai nesiekė didžiulių ūkininkavimo aukštumų, nedidino plotų milžiniškais šuoliais, o Europos Sąjungos parama technikai įsigyti pasinaudojo tik kartą. Vis dėlto nuo naujų žemės ūkio technologijų jie neatsilieka – kiek leidžia finansai, stengiasi ūkyje taikyti pažangius sprendimus.
„Dirbame tiek žemės, kad pajėgtume viską padaryti savo jėgomis“, – aiškina ūkio šeimininkė Jolanta Ratautienė, ūkininkaujanti kartu su vyru ir sūnumis. Pastarieji prisijungia tik per didžiuosius darbymečius. „Esame tokie „epizodiniai“ ūkininkai: gyvename Kaune, dirbame su žemės ūkiu mažai susijusius darbus, o „ūkininkaujame“ tik tada, kai darbų daugiausia ir reikia daugiau rankų“, – šypsodamasis papildo vyriausias sūnus Ervinas Ratautas.
Ervinas ir Eimantas Ratautai kartu su tėvais kūrė ūkį, ir nors oficialiai neūkininkauja, neoficialiai jie visada dirba kartu, kai reikia daugiau nei dviejų rankų
Didžiausia svajonė – būti agronome
Jolantos ir jos vyro kelias į savarankišką ūkininkavimą prasidėjo taip pat, kaip ir, ko gero, daugelio to meto žemdirbių. Baigusi žemės ūkio technikumą ir įgijusi daržininkystės agronomijos specialybę, ji įsidarbino buvusiame Petro Cvirkos kolūkyje, kuriame buvo auginamos daržovės. „Apie žemdirbišką profesiją svajojau nuo pat vaikystės. Šeimoje esu vyriausia iš šešių vaikų, o tėtis buvo agronomas. Buvau jo numylėtinė ir vis kartodavau, kad ir aš būsiu agronomė“, – šypsosi J. Ratautienė.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, kolūkis buvo reformuotas į kelias bendroves, o netrukus ir šios sugriuvo. „Ką daryti? Nieko kito nemoku, taip ir pradėjome ūkininkauti“, – apie savarankiško ūkininkavimo startą pasakoja Jolanta. Šalia kolūkio gautų 3 ha prisidūrė Jolantos vyro paveldėtus 6 ha žemės ir taip pradėjo lipdyti savo ūkį Batėgaloje, kur ir ūkininkauja iki šiol.
Iššūkių buvo nuolat
Pasak Jolantos, ūkis augo palengva: „Tai vieni, tai kiti pasiūlydavo žemės – nuomodavome, pirkome. Dažnai tekdavo imtis krūmynų, kuriuose net dirbančios technikos nesimatydavo. Laikėme gyvulius – karves, kiaules, todėl registravome mišrų ūkį.“
Pradžia nebuvo lengva, bet iššūkių netrūko ir vėliau. Kai pieno kainos krito, šeima ėmėsi pieno perdirbimo: gamino ir pardavinėjo varškę, sūrius, kitus gaminius. „Gal ir neblogai sekėsi – gaudavome užsakymų vestuvėms, krikštynoms. Nors jau aštuoneri metai, kaip neturime karvių, žmonės vis dar paskambina ir klausia, ar turime mano gamintų pieno produktų“, – pasakoja ūkininkė.
Uždirbtas lėšas šeima investavo į techniką. „Iš pradžių neturėjome nieko – tik vieną T-16 traktorių. Taupėme nuolat: parduodavome bulių ar kiaulę, viską kaupėme bendroje taupyklėje. Kiekvienas centas buvo svarbus. Už sutaupytus pinigus daugiausia pirkome lenkišką techniką“, – akcentuoja Jolanta.
Sūnūs nuo mažens visur kartu
Jolanta juokiasi, kad sūnūs, tarp kurių vos dveji metai skirtumo, tiesiog „augo tvarte“. „Vyras nuo ryto iki vakaro dirbo bendrovėje, o aš bijodavau palikti vaikus vienus. Tad visur ir visada jie buvo su manimi. Turėjome specialius tvartinius kombinezonus – įkeldavau juos pas paršelius, ten jie ir žaisdavo, kol dirbdavau“, – prisimena ji.
Vyresnėliui Ervinui gyvuliai ne itin patiko, o jaunesnysis Eimantas net išmoko pamelžti karvę. „Padėdavo man ir kai karvės veršiuodavosi. Dar visai mažiukas buvo, kai labai užsinorėjo viščiukų – specialiai važiavome į turgų jų pirkti“, – apie vaikų skirtumus pasakoja Jolanta.
Augdami kaime abu sūnūs pramoko įvairių darbų. Ervinas mielai vairuodavo traktorių, nors kabinoje jo galvos dar nesimatydavo. „Į pievą tėvas nuvairuoja ir paleidžia, o jis ten sukinėjasi su vartytuvu ar grėbliu“, – vyriausiojo Ervino didesnį polinkį į techniką jau tada įžvelgė Jolanta.
Tėvams daug juoko keldavo sūnų pastabos kelionėse. „Važiuojame kur nors, o jie, dairydamiesi pro langą, komentuoja: čia nepatręšta, čia netolygiai trąšos išbarstytos. Ir dabar tas pats – važiuoja, pamato ką nors ir tuoj skambina: ten jau tręšia, ten jau žemę dirba ar sėja. Jie nuo mažens kaupė žinias, patys to nesuprasdami“, – pasakoja Jolanta ir priduria, kad darbai viską užgožė – šeima taip ir neišvažiavo į bendras atostogas. „Visą laiką dirbome, kažkur visi kartu niekada taip ir neatostogavome“, – atsidūsta moteris.
Tačiau nuotaika bemat pasitaiso, kai kalba pakrypsta apie anūkus: „Visi labai nori į kaimą. Atvažiavę iš karto puola prie darbų. Vienam geriausia nuraminimo priemonė – duoti pavartyti „Profi Lietuva“. Anūkė technikos irgi nesibaido – pati sėda į traktorių“, – džiaugiasi Jolanta.
Verstis žemės ūkiu – vis didesnis stresas
Jolanta atvirauja, kad pastaruoju metu ūkininkauti darosi vis sunkiau ir streso kasmet vis daugiau. Tokių metų, kaip šie, ji neprisimena. Klimato kaita kelia itin didelį nerimą. „Aš visiems sakau – oras atšyla, ir man depresija prasideda. Pažiūrėkite, kas su gamta darosi. Neprisimenu tokio pavasario, kad šalnos taip pakenktų rapsams. Prieš penkerius metus žydinčius rapsus buvo užsnigę – su žieminiais batais ėjome pasėlių žiūrėti. O šiųmetė „vyšnia ant torto“ – liūtys prieš pat javapjūtę“, – ūkininkavimo išbandymus vardija ūkininkė.
Per šiųmetę javapjūtę teko dirbti iki vėlumos
Pernai irgi būta ašarų, kai vieną žieminių rapsų lauką per parą kirmėlės sugraužė. „Liko tik stiebai, įvairias priemones bandėme purkšti, niekas nepadėjo, net ir specialistai gūžčiojo pečiais, nesuprasdami, kokie kenkėjai užplūdo ir kaip su jais kovoti. Beje, purkšti negalime bet kada ir bet kuo. Tokie apribojimai, kad svyra rankos, nes kartais kiekviena uždelsta diena mums labai brangiai atsieina. O juk mes ir patys suinteresuoti bičių gerove - be jų nebus ir derliaus“, - perdėtai griežtais reikalavimais piktinasi J. Ratautienė.
Jos nuomone, ūkininkavimas dabar tapo pernelyg ekstremalus – ir dėl klimato kaitos, ir dėl vis naujų reikalavimų. „Neliko veiksmingų augalų apsaugos priemonių, labai sunku susitvarkyti su augalų ligomis. Jų paplitimas milžiniškas, kenkėjų taip pat gausu. Ypač daug žalos pridaro šliužai – jei tik pavėluoji granules išbarstyti, po nakties lauke gali nebelikti nieko“, – apie depresiją keliančias priežastis kalba Jolanta.
Šeimos ūkyje – tik šeimos rankos
Jau dvidešimtmetį ūkininkaujančių Ratautų valdos siekia tik 160-170 ha. „Visa žemė aplink namus, per langus matosi, - šypteli Jolanta. - Tolimiausias laukas gal už kokių pusantro kilometro. Laukai nėra dideli, kai kurių plotas absurdiškai mažas vos 1,5 ha, o didžiausias masyvas 33 ha.“
Kai plotai nėra dideli, nereikia ir samdomų žmonių, visus darbus nudirba šeima. „Ant tėvuko pečių purškimas, tręšimas, pakelių šienavimas, akmenų rinkimas, technikos paruošimas ir priežiūra. Mes prisijungiame, kai reikia „sunkiosios artilerijos“ – per sėją ir javapjūtę, - juokiasi Ervinas. – Paprastai per javapjūtę tėvukas kulia, brolis grūdus veža, o aš su kitu traktoriumi dirvas skutu. Jei spėju – dar ir į krautuvą įšoku. Visi būname įdarbinti, ir tos pora savaičių būna itin įtemptos.“ Jis neslepia, kad tuomet nelengva suderinti darbus mieste ir ūkyje – trūksta ir laiko, ir miego. „Bet kažkaip išsisukame, kartais draugai padeda“, – šypteli vyras. Beje, sėja – vienintelio Ervino atsakomybė.
Pasėlių struktūra ūkyje kasmet šiek tiek keičiasi. Šiemet Ratautai augino apie 30 ha žieminių rapsų, tiek pat žirnių, o likusią dalį sudarė žieminiai kviečiai. Sėjami ir tarpiniai augalai. „Kai plotai nedideli, su sėjomaina labai nepažaisi: kelis metus auginami kviečiai, paskui žirniai, ir galop rapsai, kurie į tą patį lauką grįžta kas ketverius metus, – aiškina Ervinas. - Visa laimė, kad rapsų pernai rudenį pasėjome tiek mažai.“
Anot jo, rapsai ir rizikinga dėl pavasario šalnų, krušos, ir brangi užauginti kultūra. „Rapsų kaina šiemet nėra labai džiuginanti. Jei derlius siektų 3 t/ha, tektų parduoti praktiškai už savikainą. O mes ir tiek nesurinkome – tik 1,8 t/ha. Didelė dalis nušalo, dalis išbyrėjo, o likusiųjų dalis dar ir ankštyse sudygo“, - apie nepalankius šiųmečius orus kalba Ervinas. 
Rapsų nuėmimas buvo itin komplikuotas
Žirniai irgi gana lepūs augalai dėl galimų išgulimų. Iššūkių būta ir kuliant juos, bet rezultatas nustebino – 4,8 t/ha. „Bijojome blogiausio, bet gavosi visai gerai. Kviečių derlius taip pat nebuvo prastas – 7–8 t/ha. O juk kai kur jų visai nepavyko nuimti“, – priduria Ervinas. Šį rudenį plotai pasiskirstė taip – 30 ha rapsai, 102 ha kviečiai ir 32 ha žirniai.
Pasak jo, šiemet sėja prasidėjo kiek vėliau, tačiau kiek pasitempus į terminus suspėta ir viskas buvo pasėta laiku. „Rapsų sėjos kokybe nesu iki galo patenkintas, tad ieškom galimybių keisti technologiją į juostinę, kuri užtikrins tolygesnį dygimą bei padės išvengti vieno papildomo žemės dirbimo, o idealesniu atveju – sėjos metu įterps ir trąšas“, - svarsto Ervinas, pridurdamas, kad kviečių sėja kėlė irgi nemažą įtampą, tačiau didžioji dalis laukų pasisėjo gana kokybiškai, kas gale dienos atperka patirtą vargą. Jis prasitaria, kad vis dar svarstoma dėl žirnių, ar juos sėti, ar keistį į pupas. „Tačiau greičiausiai, kad pasiliksime prie žirnių, nors jų derliaus nuėmimas ir komplikuotas“, - .
Technikos parke – visos ūkyje reikalingos mašinos
Ratautų technikos parkas nėra didelis, vis dėlto dviejų rankų pirštų visoms mašinoms suskaičiuoti neužtektų: reikalinga tokia pat javų auginimo technologijos mašinų grandinė, kaip ir dideliame ūkyje.
Ratautai yra neariamosios žemdirbystės šalininkai ir laukų nearia jau daugiau kaip 7 metus. „Plūgo nebeturime, o kol turėjome nenaudojome, - komentuoja žemės dirbimo technologiją Ervinas. – Arti atsisakėme dėl laiko stokos, bet akivaizdu, kad be arimo patiriame mažiau išlaidų, nes sunaudojame mažiau degalų, bet svarbiausia sugaištame mažiau laiko, o laikas irgi pinigai.“
Ervino nuomone, arimo gal ir reikia tam tikroms žemės ūkio kultūroms, esant tam tikroms sąlygoms. „Bet mums puikiai sekasi ir tik su skutimu“, - pabrėžia jis. Ratautai stengiasi dirvas paruošti prieš pat sėją, kad kuo mažiau drėgmės išgaruotų. Skutimui ūkyje naudojamas senesnio modelio 4,0 m darbinio pločio diskinis skutiklis Simba, kuriuo pirmą kartą dirva įdirbama 4 cm gyliu pabiroms sudaiginti iš karto po kūlimo. „Laukiame, kol sudygs pabiros, tada jas purškiame ir jau kitą kartą skutant dirbame šiek tiek giliau iki 7 cm ir po jo iš karto važiuoja sėjamoji. Būna, kad tame pačiame lauke dirba ir skutiklis, ir sėjamoji, - sako Ervinas. - Po rapsų ir po žirnių taikoma lygiai ta pati technologija.“
Iškart vos nukūlus, skutama diskiniu 4,0 m darbinio pločio Simba skutikliu 
Žinoma, kai reikia, dirvos įdirbamos giliau (15–20 cm) tam naudojamas 3,0 m darbinio pločio Agro-Mash Runner noraginis skutiklis. „Paprastai noraginiu dirbame kas kelis metus. Suardome plutą, kuri susidaro nuo intensyvaus važinėjimo, oro duodame žemei įkvėpti“, - gilaus dirbimo naudą nurodo Ervinas.
Agro-Mash Runner noraginiu skutikliu dirvos įdirbamos iki 15–20 cm gyliu
Su parama – vienintelė Väderstad Spirit sėjamoji
Per visus dvidešimt ūkininkavimo metų Ratautai Europos Sąjungos fondų parama technikai įsigyti pasinaudojo tik vieną kartą. „Iš pradžių buvome per maži, kad gautume paramą, dabar jau per dideli kad galėtume pretenduoti gauti paramą pagal supaprastintus reikalavimus, - apmaudo gaida nuskamba Jolantos balse. – Naujas mašinas pirkome už banko paskolas, o jų ėmėme net tris, tad kai kuri ūkio technika tebėra banko nuosavybė. Išsimokėjus, ko gero, teks ir vėl imti kreditą, kad galėtume taikyti vis griežtėjančius reikalavimus atitinkančias technologijas.“
Vienintelė ūkio mašina, pirkta su parama, - 3,0 m darbinio pločio Väderstad Spirit sėjamoji, kurią ūkininkai įsigijo prieš penkerius metus. „Nėra ji super išmani, tiesiog gerai sukomplektuota ir patikima. Švedijos kompanija gamina patikimas mašinas, o jas Lietuvoje pardavinėja patikima komanda, galinti užtikrinti ir gerą servisą“, - technikos pasirinkimą motyvuoja Ervinas.
3,0 m darbinio pločio Väderstad Spirit gerai išlaiko sėjos gylį, patogiai valdoma per planšetinį kompiuterį
Jo teigimu, Väderstad Spirit yra laiko patikrintos konstrukcijos, gerai dirba, gerai išlaiko sėjos gylį. „Valdymas taip pat patogus per planšetinį kompiuterį, viskas vienoje vietoje ir viskas labai aišku. Gali reguliuoti daug parametrų, pavyzdžiui prispaudimo jėgą, aketėlių jėgą į dirvą ir kitus“, - aiškina Ervinas, priduramas, kad jei pirks kitą sėjamąją, ji bus tokio pat modelio ir to paties gamintojo, bet metru platesnė.
Galingesniam traktoriui norėtųsi našesnių padargų
Prieš dvejus metus Ratautų technikos parką papildė naujas 210 AG (didžiausia galia pagal ISO TR14396 standartą) traktorius Massey Ferguson 7S.210. „Beje turime ir dar vieną to paties gamintojo tik silpnesnį (96 kW/130 AG) ir senesnį modelį, - Massey Ferguson 6713S. Jis puikiai dirba, todėl ir antrą nusprendėme pirkti iš ten pat ir to paties gamintojo, - teigia Ervinas. – Tarp ūkininkų sakoma, kad pirmą traktorių parduoda vadybininkas, o antrą - serviso darbuotojas. Nuo serviso labai priklauso, kiek traktorius važiuos ir kaip gerai važiuos. Kadangi EWA komandos darbas atliekamas laiku ir kokybiškai – antrojo traktoriaus pasirinkimas buvo gerokai greitesnis ir paprastesnis.“
Su senesniu Massey Ferguson 6713S ((96 kW/130 AG) Ratautai veža grūdus, tręšia ir purškia
Massey Ferguson 7S.210 (157 kW/210 AG) aprūpintas palydovine automatinio vairavimo sistema, kuri naudoja korekcinį RTK signalą. Ervino teigimu, automatinis vairavimas labai palengvino darbus: nuovargio mažiau, tręšiama, sėjama, purškiama daug tiksliau, todėl susitaupo ne tik važiavimų, bet cheminių augalų apsaugos medžiagų, trąšų, sėklų, degalų ir laiko
Ervinas sako, kad turint galingesnį traktorių norisi ir našesnių, platesnių padargų. „Su didesnio darbinio pločio agregatais greičiau darbus atliktume ir degalų sutaupytume“, - įsitikinęs vyras. Apie ūkio kombainą Ervinas lakoniškas: „Prieš eilę metų įsigijome „Rostselmash“ gamybos Acros 595 Plus su 6,0 m pjaunamąja. Nėra blogas kombainas, bet mažiau išmanus negu vakarietiški. Kol naujas negenda. Labai daug apie jį nėra ko pasakoti - visai paprasta konstrukcija. Yra planuose kada nors pirkti padoresnį, bet kol kas jis savo funkcijas atlieka.“
Angaras turi dvigubą paskirtį: žiemą jame laikoma technika, o per javapjūtę išdezinfekuota patalpa laikinai naudojama kaip grūdų perkrovimo sandėlys
Daugiausia dirbanti visais metų laikais ūkio mašina – teleskopinis krautuvas Manitou 735-120 LSU
Ervino nuomone, ko gero labiausiai įdarbinta ūkio mašina – teleskopinis Manitou krautuvas. „Kaip mes be jo anksčiau vertėmės, - stebisi Ervinas. – Purškiame senoliu Hardi purkštuvu, kuriam gal jau ir laikas būtų į „pensiją“, o tręšimui naudojamas paprastos konstrukcijos be tręšimo kintama norma galimybės Bogballe tręštuvas.“ Pasak jo, tikslaus tręšimo link neišvengiamai ir jiems teks žengti gal ir ne vieną žingsnį, bet kol kas ne dabar.
Hardi purkštuvas naudojamas jau daug metų, bet savo darbą dar atlieka gerai
Bogballe trąšų barstomoji paprastos konstrukcijos, be tręšimo pagal dirvos maistingumo žemėlapius galimybės
Naujos technikos įsigijimas – visos šeimos sprendimu
Dėl naujos technikos įsigijimo sprendžia vis šeima, bet galutinis žodis būna Jolantos. „Kokio prekės ženklo techniką pirkti, sprendžiame ir pagal savo asmeninę, ir pagal kitų ūkininkų patirtį. Nesame prisirišę prie žalio ar raudono. Svarbiausia žiūrime kainos ir kokybės santykio. Aš tik pasakau, ar galime mes sau tai leisti“, - teigia J. Ratautienė.
Gera technikos apžiūros platforma – paroda „Ką pasėsi...“. Ratautai stengiasi kasmet joje apsilankyti, kaip ir kituose įmonių organizuojamose Lauko dienose, technikos ir augalų veislių demonstracijose. „Jei pavyksta, būtinai vykstame ir į augalų tręšimo bei purškimo temoms skirtus renginius. Turime neatsilikti nuo naujovių ir inovacijų“, - pabrėžia Jolanta.
Jos teigimu, investuoti dar būtų į ką: „Tai niekada nesibaigia, tas pats kaip su sodyba, vieną galą sutvarkai tai žiūrėk jau kitas galas pasenęs“. Broliai sutaria, kad dar reikėtų pažangesnio diskinio skutiklio, puspriekabės, naujas purkštuvas irgi praverstų. „Žinoma, tręšimas kintama norma būtų didelis žingsnis pirmyn. Tręšiant su azoto jutikliais, iki 12 proc. trašų galima sutaupyti. Tai ypač aktualu dabar, kai trąšos labai brangios, - tikina Eimantas. - Atrodo kartais ir gaila pinigų brangiai technologijai, bet turi išleisti daug iš pradžių, kad vėliau sutaupytum. Ir darbas efektyvesnis, daugiau ir greičiau padarai.“
Šiemet Ratautai pasėliams purkšti pradėjo naudoti bakterijų preparatus. Jolanta įsitikinusi, kad ateityje bakterijos žemės ūkio augalų auginimo technologijoje užims svarbią vietą. „Drėgmės kuo toliau, tuo labiau mažėja, o be drėgmės augalas trąšų pasisavinti negali, gali pilti, kiek nori, bet jei nebus drėgmės nieko nebus. Reikės naudoti kitokias priemones augalams pamaitinti ir apsaugoti nuo ligų“, - neabejoja Jolanta.
Sūnums ateities žemės ūkyje nelinki
Jolanta prasitaria, kad dėl žemės ūkio ateities ją apima negera nuojauta. „Klimatas tampa pernelyg ekstremalus, valdininkų požiūris į mus nėra geras, ir jis varo į neviltį, o mes juk maistą auginame, - nerimauja J. Ratautienė. - Mes sunkiai dirbame tam, kad uždirbtume, norime ne tik derlių užauginti, bet ir uždirbti.“
Jos teigimu, ūkininkaujant nėra kada atsipalaiduoti. „Nesinori tokio gyvenimo savo vaikams. Jei mes su tomis problemomis nesusidorosime, tai na tiesiog nebeūkininkausime“, - nepiešia žemės ūkio ateities rožinėmis spalvomis J. Ratautienė.
Dėl ūkio perėmimo vaikų nuomonė kiek pozityvesnė. „Mes užaugome ūkyje ir nuoširdžiai jį mylime - todėl natūralu, kad norime padėti tėvams. Darbas žemės ūkyje įaugęs į kraują; šį ūkį kūrėme visi kartu ir visada laukiame progos pabėgti iš miesto bei grįžti čia. Nors ateities rinkos nenuspėjamos, tikime, kad su atsidavimu ir tinkama strategija galime rasti būdų sėkmingai vystyti ūkį. O taip pat jį plėsti tiek, kiek tik leis žinios ir aplinkybės. To link tikslingai ir judame jau dabar“, - pozityviai pokalbį baigia Ervinas.
Profi Lietuva 2025-3
