Telšių rajone Rapaliuose įsikūrusį Šerlinskų ūkį jo šeimininkai vadina karalyste, tačiau joje nėra vieno karaliaus, visi šeimos nariai prisideda prie ūkio puoselėjimo kas kuo gali, net ir vyriausias iš Šerlinskų Vytautas, kuriam jau septyniasdešimt aštuoneri, dirba iš peties ir net supyksta, jei sūnus Rimantas nori patausoti jo jėgas.
„Kol tėvelis dar juda, vadovauja jis, o aš – antras pagal rangą, – nusijuokia Rimantas Šerlinskas. – Labai džiaugiuosi, kad abu tėvai tebėra veiklūs ir abu prisideda prie kasdienio darbo ūkyje. Mama su mano žmona Edita tvarko ūkio buhalteriją, o visa kita ant vyrijos pečių“. Šerlinskai nuo pat ūkio įsikūrimo pradžios – 1991 metų, kai atgavo prosenelių žemes, plėtoja gyvulininkystės ūkį, kuriame auginamos ir melžiamos karvės, ir mėsiniai galvijai. „Gyvulininkystės ūkyje nelengva dirbti, bet Žemaitijoje žemės augalininkystei nėra tinkamos, todėl čia pienininkystės kraštas, pienininkyste verčiamės ir mes, šiek tiek prisidurdami ir iš mėsinių galvijų“, – pabrėžia Vytautas.
Šerlinskų ūkio pradžių pradžia labai panaši kaip kitų nepriklausomos Lietuvos ūkininkų: ūkis pradėtas plėtoti nuo šešių karvių ir atgautų Rimanto bočiaus 18 ha žemės. Beje, jo protėvių iš mamos pusės šaknys Rapaliuose labai gilios ir plačios. Šeimos metraštyje yra įrašyta ir tremtis į Sibirą, kur gimė Rimanto mama. Grįžus iš tremties nelengva buvo susigrąžinti turėtą turtą, bet galų gale pavyko. „18 ha, šešios karvytės, paskui po truputį didinome ir melžiamų karvių bandą, ir ūkio plotą. Labai vargome, rankomis melžėme, bidonais pieną per purvynus vežėme. Apie mūsų ūkininkavimo vargus būtų galima knygą parašyti“, – sako Vytautas. Iki tol, kol pradėjo ūkininkauti savarankiškai, Vytautas, beje, pats agronomas, dirbo mieste ir vadovavo transporto įmonei, o Rimanto mama buvo kolūkio ekonomistė.
Šerlinskų šeimoje augo 4 vaikai: dvi dukros ir du sūnūs. „Atžalų daug, bet visi išsibarstė, vienintelis Rimukas labiau prie žemės ūkio buvo linkęs. Jo įtaka ir indėlis čia didžiausias“, – tikina Rimanto tėvas, žvelgdamas į sūnų. „Aš nuo mažens vienaip ar kitaip dalyvavau tame procese ir iš karto sutikau su tėvų pasiūlymu būti ūkininku. Baigiau tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją ir įgijau hidrotechnikos specialybę. Melioracija mūsų ūkyje sutvarkyta idealiai“, – šypteli R. Šerlinskas.
Patirties sėmėsi Vokietijoje
Rimčiau į ūkininkavimą Rimas įsitraukė nuo 1992–1993 m. Valdos po truputį plėtėsi. „Pirkome giminių, kaimynų žemę, kuri tuo metu nebuvo labai brangi“, – pasakoja Rimantas. Apie 1996 metus jis išvažiavo į Vokietiją ne tik pinigų užsidirbti, bet ir kitokios patirties pasisemti. „Dirbau viename Vokietijos ūkyje, kuriame buvo auginami jaučiai ir verčiamasi vynininkyste. Ten praleidau trejus metus, dariau viską, ką reikėjo: ir mūryjau, ir gyvulius šėriau, ir žemę dirbau. Kaip ir čia darome viską, ką reikia daryti, kartais ir ne visai žemdirbiškus darbus, jei reikia, ir dirbame“, – pažymi ūkininkas.
Rimanto teigimu, tuo metu Vokietijoje buvo į ką pažiūrėti ir gerų dalykų pasimokyti. „Mano ūkyje pritaikyta kai kas iš Vokietijos. Nukopijuoti juk paprasčiau nei pačiam sugalvoti, – juokiasi Rimas. – Pavyzdžiui, pastatų konstrukcija, pamačiau tikrai neblogų idėjų, kurias pritaikiau ir savo ūkyje“. Grįžęs iš Vokietijos, Rimantas didžiausią dėmesį skyrė statyboms. Vėliau, atsiradus galimybei pasinaudoti parama ūkio vystymui, ėmėsi investicijų ir į žemės ūkio techniką bei įrangą. „Stengėmės pasinaudoti visomis investavimo galimybėmis, ir jei dar bus jų daugiau, būtinai rengsime projektus finansavimui gauti. Ūkyje nuolat reikia kažką atnaujinti, tai nesibaigiantis procesas“, – šypsosi ūkininkas.
Didžiausia ūkių bėda – žmonių trūkumas
Šerlinskai valdo per 300 ha žemės, augina apie 120 melžiamų karvių, iš viso apie 300–350 galvijų. „Jau kokie 10–15 metų nedidėja nei ūkio plotas, nei gyvulių banda. Toks dydis optimalus šeimos ūkiui. Nesiplečiame, daugiau investuojame į kokybę, kad lengviau ir paprasčiau būtų dirbti. Išgyvename iš to, kiek gauname, tad kam plėstis, visko tikrai užtenka“, – tuo, ką turi ir kiek turi, džiaugiasi Rimantas, pridurdamas, kad dideliame ūkyje, pirmiausiai, žmonių reikia daugiau, o jų šiais laikais nemažas deficitas. Ūkininkų teigimu, darbo jėgos nėra, o tie, kurie likę rajonuose, sunkiai dirbti nenori.
Šerlinskų ūkyje be šeimos narių dirba dvi melžėjos ir trys pagalbiniai darbininkai, iš viso 9 žmonės, tačiau per didžiuosius darbymečius, ypač per pašarų gamybą, sulaukiama Rimanto draugų ir giminių pastiprinimo. „Padeda, kas gali, prisijungia ir mano septyniolikmetis sūnus, nors ji mieliau laiką leidžia, besimokydamas“, – šypteli Rimantas.
Beveik viskas, ką augina, skirta gyvuliams
Beveik visas Šerlinskų ūkio plotas skirtas daugiamečiams žolynams ir koncentruotiems pašarams auginti: sėjama iki 40 ha kukurūzų, grūdinių (miežių, avižų, kvietrugių, kviečių, žirnių, pupų) plotas sudaro apie 100–120 ha. „Laikomės sėjomainos ir stengiamės visą grūdinę dalį, kuri reikalinga pašarams, patys užsiauginti. Papildomai tik nusiperkame rapsų išspaudų, premiksų ar kitų priedų, baltyminius pašarus – pupas, žirnius – irgi užsiauginame patys“, – aiškina R. Šerlinskas. Jo teigimu, iš grūdinių didesnė ploto dalis skiriama kvietrugiams ir miežiams. „Kviečiai karvei pats blogiausias koncentratas“, – priduria jis.
Beveik viskas, kas užauginama, sušeriama gyvuliams, jei lieka, tai vos keli šimtai tonų grūdų pardavimui. „Dažniausiai parduodame kviečius. Rapsų niekada neauginome, su šia kultūra atskiras mokslas, juos reikia mokėti auginti – daug purkšti, daug tręšti, o mes prijaučiantys ekologiškam ūkininkavimo būdui, chemijos stengiamės naudoti minimaliai. Anksčiau ūkininkavimo visiškai ekologiškai, bet iš ekologinės gamybos pasitraukėme“, – prisipažįsta ūkininkas.
Žolynų šienainis ir kukurūzų silosas konservuojami tik tranšėjose, paprastai kukurūzų siloso ir šienainio pagaminama po vienodą kiekį. Rimantas teigia, šienainio ritinių presuojama minimaliai, nes, anot jo, tai pati brangiausia ir gana tarši technologija dėl plėvelės atliekų. „Nuvažiuokite į Vokietiją, ritinių nepamatysite. Užsieniečiai apsilankę pas mus dažnai stebisi, kad Lietuvoje ši technologija gana paplitusi. Mes į ritinius presuojame šiaudus, kurių reikia ir užtrūkusių karvių šėrimui, ir kraikui“, – dėsto R. Šerlinskas. 
Grūdams sumalti ūkininkai naudojasi mobilių malūnų paslaugomis. Rimantas skaičiuoja, kad nedideliame gyvulininkystės ūkyje įrengti nuosavą grūdų malimo įrangą neapsimoka. „Paprasčiau samdyti, negali visko daryti pats, kainuoja ir pinigų, ir laiko, juolab, kai žmonių nėra perteklius, tad mums toks koncentratų gamybos būdas priimtiniausias“, – dėsto Rimantas. Sumalti ir skirtingomis proporcijomis sumaišyti miltai, pagardinti premiksais ir kitais priedais, laikomi 10 ir 8 tonų talpos bokštuose. Per mėnesį gyvuliai suėda per 30 tonų koncentratų, kurie dalijami sumaišyti su žoliniais pašarais 14,0 m3 talpos rezervuarą turinčiu prikabinamu Strautmann Verti-Mix 1801 Double maišytuvu-dalytuvu.
Didelio produktyvumo nesivaiko
Šerlinskų ūkyje auginamos holšteinizuotos Lietuvos juodmargės ir Limuzinų veislės mėsiniai galvijai. „Mėsinių galvijų bandą norėčiau plėsti, o pienininkystės galbūt ir visai atsisakyti. Nors iš pastarosios veiklos gaunamos stabilios pajamos, tačiau užimtumas labai didelis ir darbas nelengvas“, – prasitaria gyvulių augintojas. Jo nuomone, sunkaus darbo nepalengvintų ir robotizuotos technologijos: „Robotams prižiūrėti vis tiek reikia žmogaus. O kas, jei robotas sugestų ir jo gedimą būtų neįmanoma pašalinti per parą laiko, kaip tokiu atveju karves pamelžti, juk nepasakysi joms, kad kurį laiką negamintų pieno?“
Paklaustas apie melžiamų karvių produktyvumą, Rimantas kuklinasi ir tikina, kad nėra kuo girtis. „Nesivaikau rekordų. Kadangi esame pusiau ekologinis ūkis, tad nei dideliais primilžiais, nei aukštais grūdų derliais negalime pasigirti. Stengiamės minimaliai investuoti ir gauti kuo daugiau su mažiausiomis išlaidomis. Kiek turime, tiek gerai“, – pabrėžia ūkininkas, bet į klausimą vis dėl to atsako, kad vidutiniškai iš karvės per metus primelžia apie 7–8 t pieno.
Mėsinių galvijų banda nėra labai didėlė – 10–15 karvių-žindenių. „Nedaug, norėčiau plėstis, bet labiau norėčiau verstis šiek tiek kitokia nei populiaria Lietuvoje mėsine galvijininkyste“, – prasitaria ūkininkas. Jo teigimu, auginti karves-žindenes ir laukti kol jo atsives veršelius – labai ilgais, brangus ir ne visada sėkmingai pasibaigiantis procesas. „Laikai karvę metus laiko, gerai jei ji apsiveršiuoja, bet būna, kad ir neapsisėklina, abortuojasi, būna kas nors atsitinka su veršiuku. Tad šeri karvę visus metus tik tam, kad ji paėstų. Daug efektyviau ir kur kas paprasčiau nusipirkti veršelius ir juos nupenėti. Nors ir jie dabar brangūs, bet vis tiek pigiau, negu auginti karves ir laukti kol jos apsiveršiuos“, – samprotauja R. Šerlinskas. Jo nuomone, kada nors ir Lietuvoje bus taip, kaip ir likusioje Europoje, kur yra organizuojami gyvulių aukcionai ir juose galima įsigyti tiek veršelių, kiek kišenė leidžia.
Bulių penėjimo privalumų, palyginti su pienininkyste, Rimantas mato ir daugiau. „Nereikia keltis rytais 4 val., nereikia kaip laikrodis šerti, nereikia šaldytuvo, nereikia melžimo aikštelės, ir dar daug ko nereikia“, – vis labiau linksta prie mėsinių galvijų auginimo vyras. Beje, jis neatmeta ir pieno ūkio robotizacijos, tačiau tik su viena sąlyga. „Tikrai robotai palengvintų darbą, nors ir rizikos su jais nė kiek ne mažiau. Investuočiau į robotizuotas technologijas, jei tikrai žinočiau, kad ūkį perims vaikai. Padaryčiau viską, kad tik jiems dirbti būtų lengviau, bet abejoju, kad kažkuris iš maniškių norėtų dirbti ūkyje. Jiems kur kas geriau nei man kažkada mokslai sekasi, tai mažai tikėtina, kad tokios protingos galvos liks ūkyje“, – vaikų ateities su žemės ūkiu nesieja Rimantas.
Technikos arsenalas gerokai didesnis nei augalininkystės ūkiuose
Rimantas sako, kad verstis gyvulininkyste nėra didelis malonumas ne tik dėl to, kad nuolat esi tarsi „pririštas“, bet ir dėl to, kad technikos čia reikia gerokai daugiau. „Visko gyvulininkystės ūkyje reikia daugiau, o kai daugiau turi, tai ir rūpesčių bei darbų tiek pat daugiau“, – lygina gyvulininkystę su augalininkyste ūkininkas.
Kadangi ūkyje taikomos dvi gyvulių laikymo technologijos (ant gilaus kraiko ir ant grotelių), būtinos mašinos ir giliam kraikui, ir srutoms įterpti. Mėšlui užarti reikalingas plūgas. „Gyvulininkystės ūkyje nepalyginamai daugiau technikos reikia turėti, negu augalininkystės. Pašarų smulkintuvai, mišinių maišytuvai-dalytuvai, pašarų ruošimo technika, ko tik nereikia. Grūdų ūkyje daug paprasčiau“, – įsitikinęs R. Šerlinskas.
Pakabinamu apverčiamuoju 5 korpusų Gregoire Besson plūgu ariama jau daug metų. Be jo, gyvulininkystės ūkyje neįmanoma išsiversti
Daug technikos ir įrangos ūkininkai įsigijo, pasinaudodami Europos Sąjungos fondų parama. Pagal paskutinį projektą suremontuotas grūdų sandėlis, pastatyta šaltojo tipo gyvulių stoginė, grūdų bokštas, nupirktas naujas suomiškas Valtra traktorius, Kverneland žoliapjovė. „Didelis projektas įgyvendintas, bet dar daug ko reikia: ir plūgo, ir sėjamosios, ir javų kombaino. Žemės ūkyje kaip koks užburtas ratas, vis kažko trūksta arba nusidėvi ir reikia atsinaujinti“, – atsidūsta Rimantas.
Valtra traktoriai pavergė Šerlinskų širdis
Ūkininkų technikos parke daug įvairių skirtingų prekės ženklų mašinų. „Nesame prisirišę prie vieno žemės ūkio technikos gamintojo, tačiau... esame Valtra traktorių „pakerėti“, jie visada buvo mūsų favoritai, ir ūkyje dirba net penki suomiški traktoriai: du T ir trys N serijos. Naujausias penktasis užpernai įsigytas Valtra T214 modelis (didžiausia galia pagal ECE R120 standartą – 158 kW/215 AG), o pirmasis pirktas berods 2008-aisiais 110-115 AG N modelis“, – vardija Rimantas. „Mes „Valtra“ mylime ir labai gerbiame. Gamintojo atstovas labai stengiasi, jų servisas ir aptarnavimas aukštame lygyje“, – priduria Vytautas.
Ūkininkai negali išskirti, kas labiausiai patinka šio gamintojo technikoje, ir pabrėžia, kad tikriausiai pasirinkimą lemia techninių kriterijų visuma, pritaikymas gyvulininkystės ūkių poreikiams, „protinga“ kaina ir geri santykiai su prekės ženklo atstovu. „Nėra nieko blogo, viskas mums tinka: geri pardavėjai, geras servisas, gera kokybė. Traktoriai jau tiek metų dirba be priekaištų, - gerus žodžius apie „valtras“ beria Rimantas. – Esame susidirbę su „Rovaltra“ komanda. Nesvarbu, darbo diena ar savaitgalis, rytas ar vakaras, visada kelia telefoną. Esu savas žmogus „Rovaltroje“, įmonės kolektyvas labai draugiškas, ten dirba nuoširdūs žmonės, kurie myli savo darbą“.
Ir nors kai kurie Valtra modeliai turi priekinius krautuvus, Rimantas sako, kad jie mažai naudojami. „Kai turi teleskopinį krautuvą, priekinis krautuvas ant traktoriaus nereikalingas. Naudoti traktorinį krautuvą tikra vargo vakarienė. Jis tik tada praverčia, kai nėra teleskopinio, nes pastarojo darbas ir manevringumas gerokai pranoksta traktorinį krautuvą“, – tikina R. Šerlinskas.
Praėjęs sezonas – vienas iš geriausių
Paklaustas, ar labai nukentėjo dėl praėjusios vasaros liūčių Rimantas nė kiek nesiskundžia, atvirkščiai, ūkininko teigimu, kad tik visos vasaros būtų tokios. „Derlių pavyko nuimti be jokių trikdžių, nuostabus sezonas, negali būti geriau: viskas puikiai užaugo, žolės buvo, grūdų buvo, kukurūzų buvo, viską pavyko laiku nuimti be jokio streso“, – tikina ūkininkas.
Pasak jo, lietaus daug kliuvo ir Žemaitijai, bet derliaus jis nepaskandino, o per prošvaistes pavyko ir pašarus pasigaminti, ir visą grūdų derlių nuimti. „Labai gerai, kad turime Antti grūdų džiovyklą, kurią pastatėme 2019 metais. Jei ne ji, tikriausiai taip gražiai apie praėjusią vasarą nekalbėčiau, – neneigia, kad ne viskas praėjusį sezoną buvo rožėmis klota, Rimantas. – Būtume turėję daug galvos skausmo. Taip buvo drėgmės kiek daugiau nei ankstesniais metais, bet kai turi džiovyklą, ta drėgmė nebaisi“. Grūdus Šerlinskai laiko saugykloje – buvusiame ir pernai remontuoti baigtame kolūkio sandėlyje, kuriame telpa apie 600–700 t grūdų.
Beje, Šerlinskai turi dar vieną verslą, kuris ir taip didelį užimtumą vasarą dar labiau padidina. Šalia Virvytės upės šeima įkūrusi stovyklavietę ir organizuoja plaukimą baidarėmis. „Turime 100 baidarių, stovyklavietėje įrengtos keturios pavėsinės, nameliai ir kupolai, kuriuose gali apsistoti tie, kas nenori miegoti palapinėse, turime ir kubilų, ir pirtį. Pasirūpinta viskuo stovyklautojų patogumui. Organizuojame aktyvias pramogas ir įmonių šventėms, – apie papildomą verslą pasakoja Rimantas. – Parduotos mūsų vasaros ir labai darbingos“.
Papildomų veiklų turi ir daugiau
Rimantas prisipažįsta, kad stengiasi su traktoriais kuo mažiau dirbti, neatlieka jis ir žemės dirbimo darbų. „Turime gerą mechaniką, jis aria, o jei reikia dirbti su traktoriumi, tai sėdu į tą, kuris lieka, o lieka dažniausiai prasčiausias“, – juokiasi ūkininkas. Jis mieliau renkasi pasidarbuoti garaže, prie technikos. Rimantas išmoko karvių sėklinimo technologijos Lietuvos veterinarijos akademijos organizuotuose kursuose ir tą darbą atlieka pats. „Žinoma, turime ir bulius-reproduktorius. Žinau, ką daryti, jei veršiavimasis komplikuotas, žinau ir kaip priimti veršelius“, – gyvulių auginimo ir priežiūros žinių daug įgijo R. Šerlinskas.
Jo teigimu, kiekvienas ūkininkas turi savo „karalystę“. „Puoselėjame ją, stengiamės kažkiek uždirbti, kažkiek palikti šeimai, Lietuvai. Turime svarbią misiją – maitinti žmoniją“, – samprotauja ūkininkas, tačiau pabrėžia, kad šiame svarbiame kelyje nemažiau svarbu ir nepamiršti savęs bei savo poreikių. Nemažai laiko jis skiria ir kai kurioms kitoms su žemės ūkiu nesusijusioms veikloms. Rimantas Šerlinskas yra Telšių vyrų klubo „Lions“ prezidentas, prisideda jis ir prie Telšių Ūkininkų sąjungos veiklos. „Tiesa, dabar kiek atitolau, bet anksčiau buvau labai aktyvus narys, – pasakoja vyras. – Dalyvauju ir Rapalių bendruomenės veikloje, padedu, kuo galiu. Esu taip pat medžiotojas, „pagazuoju“ ir su motociklu“.
Rimantas labai džiaugiasi, kad kol kas yra ir noro, ir atranda laiko užsiimti ne tik žemės ūkiu, jaučiasi laimingas, kad abu tėvai aktyviai prisideda prie ūkio ir ne tik. „Mama labai aktyvi, daug keliauja, dainuoja, šoka. Jiems labai svarbu ne tik būti naudingais, bet ir palepinti save“, – teigia R. Šerlinskas.
Kokia tėvų ir jo sukurto ūkio ateitis, Rimantas, sako nežinąs. „Nežinau kas bus toliau, jei vaikai perims ūkį, bus labai gerai, o jei ne, tada galvosime. Būtų tik labai gaila, jei prarastume šitą teritoriją, čia mūsų šaknys, mes čia tiek įdėję, tiek jėgų atidavę, čia mūsų prosenelių žemė, ji turi likti mūsų rankose, bet bus kaip bus“, – visus galimus ateities įvykius nusiteikęs priimti Rimantas.
Profi Lietuva 2025-4
