Šalia Jonų sostinės Jonavos ūkininkaujantys Kontrimavičiai per beveik 30 ūkininkavimo metų suformavo subalansuotą technikos parką, su kaupu atitinkantį dirbamos žemės plotus, ir dabar ieško būdų gamybos sąnaudoms mažinti. Ūkį įkūrusio Gintaro sūnus Gediminas – naujų idėjų generatorius, vyriausiasis Kontrimavičius į naujoves žiūri atsargiau ir tam turi savų argumentų, tačiau diskutuodami jie randa patį geriausią ir teisingiausią sprendimą.
Gintaras pripažįsta, kad į ūkininkavimą žiūri konservatyviau ir neretai pristabdo sūnaus užmojus, tačiau pasidžiaugia, kad jaunoji ūkininkų karta yra drąsesnė, nebijo naujovių, kurios yra pagrindinis pažangos variklis. „Dažnokai jam nepritariu, bet tai nereiškia, kad Gediminas neteisus. Viena galva yra gerai, dvi geriau, o trys - iš viso gerai. Jo jaunystė ir mano patirtis sukuria pusiausvyrą, tad sprendimas, palaimintas mūsų agronomės - žmonos Rasos, būna iki smulkmenų apgalvotas“, – kalba G. Kontrimavičius. Gediminas pritaria tėvui ir neneigia, kad judviejų diskusijos, per kurias būna nemažai ginčų, galutiniam rezultatui yra labai naudingos.
Priimant sprendimus ir svarstant investicijų poreikius, prisijungia ir Gintaro sutuoktinė. „Jos žodis irgi labai svarbus, nes ant mamos pečių gula visi agronominiai sprendimai, o indėlis į agronominę ūkio sritį labai didelis. Ji nuolat dalyvauja seminaruose, bendrauja su agronomijos specialistais, sprendžia, kokias pasėlių auginimo technologijas taikyti, deklaruoja pasėlius, organizuoja sėklų paruošimą ir organizuoja kitus svarbius darbus su moteriška atsakomybe ir kruopštumu, kurio vyrams pritrūksta“, – svarbų mamos vaidmenį akcentuoja Gediminas.
Vyriausiojo Kontrimavičiaus pirmoji patirtis žemės ūkyje buvo tokia pati kaip ir daugumos vyresnės kartos žemdirbių: keli hektarai žemės, jokios technikos, tik didelis noras dirbti sau. „Kad nusipirktume pirmąjį T25 traktorių, pardavėme visus vertingus daiktus, tarp kurių buvo ir žmonos kailiniai. Rasa labai mane palaikė. Ūkį kūrėme abu ir abu už jį sirgome“, – prisimena jis. Abu veterinarijos gydytojo diplomą turintys ir pagal specialybę dirbę sutuoktiniai toje pačioje veterinarinio aptarnavimo zonoje, griuvus kolūkinei sistemai, neišsiteko, tad vienam iš jų reikėjo ieškoti kito pragyvenimo šaltinio.
Kaip ir kiti savarankiškai pradėję ūkininkauti lietuviai Kontrimavičiai augino gyvulius. Iš pradžių mėsinių galvijų mišrūnus, vėliau penimas kiaules: „Pirkome paršelius ir juos penėdavome“. Vėliau jie išvystė pilną kiaulių auginimo ciklą iki galutinio produkto – įsigijo paršavedes, jas kergė, nupenėtus bekonus patys skerdė ir mėsą vežė Kauno parduotuvėms. „Lygiagrečiai plėtojome ir augalininkystę, grūdus pašarams auginome, o kas likdavo parduodavome, – apie ūkio specifiką pasakoja Gintaras. – Buvo daug veiklos. Dirbdavome po 16 valandų ir nežinojome, ką reiškia atostogauti“.
Esminis ūkio krypties lūžis įvyko prieš Lietuvai tampant Europos Sąjungos nare. Kontrimavičiai neabejojo, kad jų produkciją nukonkuruos pigi lenkiška kiauliena, todėl likus metams iki įstojimo datos, nustojo kergti paršavedes ir pradėjo plėsti dirbamos žemės plotus. „Buvo iš ko plėstis, žemė nekainavo brangiai“, – sako vyriausiasis Kontrimavičius. Didžiausias ūkio plėtros spurtas įvyko, pasinaudojus pirmąją SAPARD parama. Įgyvendintas didelės vertės projektas ir investuota į visas augalininkystės ūkiui būtinas mašinas, pradedant plūgu ir baigiant traktoriumi. „Ėmėme banko paskolą, buvo labai neramu, naktimis nemiegojome, galvojome, ar pasiseks, ar išsimokėsime“, – užsimena Gintaras. Baimintasi be reikalo, pasinaudojus pirmąją ES fondų parama, baimės skolintis neliko. Vėliau įgyvendinti dar keturi ES Kaimo plėtros priemonių projektai, ūkis modernizuotas iš esmės. Parama ūkį padėjo įkurti ir Gediminui, nors paauglio ateities planai su žemės ūkiu iš pradžių nebuvo siejami.
Sūnus tėvui padėjo nuo mažens. Dar būdamas dvylikos sėsdavo už traktoriaus vairo ir su danišku presu presuodavo šiaudų ryšulius. „Už kiekvieną kitką gaudavau dešimt centų. Presas turėjo skaitiklį, tai nereikėjo bėgioti po laukus ir jas skaičiuoti. Paleisdavo mane vieną ir į kaimyninius ūkius su presu padirbėti. Buvo savų motyvų, kuo daugiau padaryti“, – juokiasi Gediminas. Vėliau jis uždarbiaudavo matuodamas laukus su GPS įranga, tačiau baigus mokyklą, Gediminas nusprendė pasukti priešinga žemės ūkiui kryptimi: „Man kaimo buvo per akis, norėjau į miestą, ir nesigręžiodamas išvažiavau į Vilnių studijuoti ekonomikos“.
Dėl sūnaus sprendimo rinktis su žemės ūkiu nesusijusią profesiją Kontrimavičiai atsidūrė kryžkelėje. Kurti ūkį fundamentaliai ar investuoti paviršutiniškai? „Plėtojamo verslo ateitis priklauso nuo tęstinumo. Jei nebus kam užgyvento turto palikti, ar verta daug investuoti“, – tuomet svarstė ūkininkas. Dabar Gintaras pagalvoja, kad galbūt reikėjo būti griežtesniam ir daryti sūnui didesnį spaudimą, bet jis sprendimui subrendo pats. Nors mokslai sekėsi ir po praktikos buvo galimybė likti dirbti Žemės ūkio ministerijoje, tačiau Gediminas persigalvojo. Anot jo, pagyvenus betono slegiančiame didmiestyje, jis suprato, kaip vis dėlto gera ir kokia laisvė yra gyventi kaime. Pasikeitė jo nuomonė ir apie žemės ūkį. „Iš tikrųjų tai daug žinių ir įžvalgos reikalaujantis, anaiptol nenuobodus verslas“, – apie persigalvoti paskatinusias priežastis kalba jaunasis Kontrimavičius.
Pasak Gedimino, šiuolaikiniam žemės ūkiui reikia kitokių įgūdžių nei anksčiau. Šiandien ūkininkaujantiems nereikia būti mechanizatoriais ar agronomais, kad galėtum suremontuoti techniką ar žinotum, kuo pasėlius purkšti ir tręšti. „Šiandien gali ūkininkauti, turėdamas kitų įgūdžių ir žinių. Tuos klausimus galima patikėti šių sričių specialistams. Tai veikla, kuri neapsiriboja vien tik žemdirbiškomis profesijomis, turi išmanyti ir finansus, kad galėtum valdyti investicijas“, – naują požiūrį į žemės ūkį dėsto Gediminas. Čia pat sūnų papildo tėvas, sakydamas, kad tai ir nedėkingas verslas, kurio negali prognozuoti, nes dirbi po atviru dangumi. Ar pasiseks sukrauti visą derlių į aruodus, ar pasiseks laiku pasėti, ar pasiseks gerai parduoti, – ūkininkus nuolat lydintys klausimai.
Modernus 800 t talpos Intersilo bokštas su maišymo įranga įsigytas Gedimino iniciatyva. Jame grūdus galima ne tik laikyti, bet ir džiovinti
Bet abu Kontrimavičiai sutaria, kad žmonės valgė ir tikrai valgys, tad verstis žemės ūkiu yra perspektyvu. Žinoma, šiandien ūkininkai turi kitų tikslų – ne didinti žemės plotus ir ne plėsti technikos parką, o mažinti gamybos sąnaudas ir dirbti kuo efektyviau. Vienas iš būdų žemės ūkio išlaidoms mažinti ir rentabilumui didinti – kooperacija. Pasak Gedimino, kooperacijos mintis jau daug metų glūdi kažkur pasąmonėje ir vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis prie jos vis sugrįžtama. „Pagaliau apie kooperaciją ne tik galvojame, bandome kooperuotis iš tikrųjų“, – tvirtina Gediminas.
Jo nuomone, kooperacijos galimybės labai didelės ir neapsiriboja vien tik derybomis dėl geresnės grūdų pardavimo kainos: nusiderėti galima ir perkant gamybos priemones – trąšas, pesticidus, naftos produktus, galima samdyti viena nepriklausomą agronomą narių pasėlių priežiūrai, galima kartu organizuoti keliones ar net kartu pirkti automobilius, galbūt ir techniką. „Labai svarbi kooperatyvo misija – dalytis patirtimi. Jo veiklai plėtoti erdvės labai daug“, – priduria Gediminas, tačiau apgailestauja, kad lietuviai pernelyg atsargūs, dažnai išgirstama: „Jūs darykite, mes palauksime“.
Kontrimavičiai per abu valdo 600 ha ploto. „Tiesą sakant, daugiau kaip 600 ha, nenorėjome tos ribos perkopti, bet taip gavosi... netyčia...“, – tėvo žodžius palydi Gedimino, juokas, mat jis už plotų plėtrą. Dauguma ūkio darbų atliekami šeimos pajėgomis: Gintaras – pagrindinis kombaininkas, Gediminas atsakingas už žemės dirbimą, darbų organizavimą, o jo mama agronomauja. Darbymečiu prie šeimos prisijungia pora pagalbininkų, tarp kurių yra ir gaisrininkų, budinčių gaisrinėje kas ketvirtą parą, ir statybininkų. „Vienas statybininkas veržiasi arti, jam laikas už traktoriaus vairo – geriausia meditacija. Pats ką reikia pasivirina, susireguliuoja ir aria po 15 valandų, tad mums reikia jį prievarta iš kabinos išsodinti“, – šypteli Gintaras.
Doroti derlių Gintaras Kontrimavičius imasi pats
Kontrimavičiai augina pagrindinius sėjomaininius augalus žieminius rapsus, žieminius kviečius, miežius, vasarinius kviečius. Anksčiau auginti ir žirniai, bet jų kūlimo laikas įsiterpdavo į intensyviausią kviečių nuėmimo laiką, o ir kritus jų paklausai, krito ir žirnių supirkimo kaina. „Pagal kainas paskaičiavome, kad geriau tą laiką skirti kviečiams, pajamos didesnės, ir techniškai mažiau trukdžių, nes žirnių valymas užtrukdavo, jie užimdavo vietą džiovykloje“, – žirnių auginimo minusus vardija Gediminas. Ankštinių augalų naudą dirvožemiui jis numatęs kompensuoti sėdamas tarpinius augalus. Kokius pasirinkti dar nenusprendė, svarsto sėti aliejinių ridikų, vikių ir avižų mišinį.
Skaičiuodami, kiek ES fondų projektų įgyvendino, Kontrimavičiai ir patys nustemba, kad kartu su jaunojo ūkininko įsikūrimo projektu įgyvendinti iš viso penki projektai. Garažas užstatytas technika iki pat vartų. Ne visoms mašinoms įsigyti gauta europine parama, pirkta technikos ir už savo bei skolintas lėšas.
Visos mašinos turi savo vietą darbų grandinėje. Ūkyje taikoma ir ariamoji, ir minimalaus žemės dirbimo technologija. Ariama penkių korpusų Kverneland plūgu, skutimui naudojamas noraginis 4,6 m Kockerling Quadro skutiklis, kuriuo įdirbama 20–25 cm gyliu. Sekliai skutama diskiniu 10,0 m darbinio pločio Bednar skutikliu, atsargai laikomas ir 5 m Väderstad Carrier, įsigytas, įgyvendinant SAPARD projektą. Sėjamosios dvi – senoji pirmoji 4 m darbinio pločio Väderstad Rapid dar dirba, tačiau didžiausias krūvis tenka naujai 6 m Horsch Pronto sėjos mašinai. „Nauja sėjamoji atsipirko dar užpernai. Jei ne ji, vargiai būtume rapsus pasėję. Dirva buvo labai drėgna, bet sėjamosios konstrukcija lengva, sėjos eilutes ji mažiau prispaudžia nei Väderstad Rapid. Tai ypač aktualu, kai drėgna. Per daug prispaustos sėklos drėgnoje dirvoje gali „uždusti“. Pasėjus Horsch Pronto rapsai lengvai sudygo, – tikina Gediminas. – Gerai ir tai, kad kartu su sėklomis lokaliai įterpiamos ir trąšos“.
Horsch Pronto sėjamoji, kuri ypač tinka sėti drėgnomis sąlygomis
10 m darbinio pločio diskinis skutiklis Bednar skirtas sekliam skutimui
Dėl traktorių abu ūkininkai yra vieningos nuomonės ir ištikimi tik kompanijos „Fendt“ technikai. Bendrai valdomame ūkyje net keturi Fendt Vario traktoriai: 818, 820; 415, 1038 modeliai. Žinoma, yra ir rusiškų mašinų, kurie praverčia smulkiems darbams. Pirmasis Fendt 818 Vario jau prisukęs per 7 000 mval. Anot Gintaro, tai „neužmušamas“ modelis, su minimaliais gedimais. Galingiausias su dvigubais ratais Fendt 1038 Vario skaičiuoja tik trečiuosius metus. „Gali kilti klausimas, kodėl renkamės tokias galingas mašinas ir plačius agregatus. Argumentai bet kuriam žemdirbiui suprantami: dėl darbo našumo, nes žmonių nėra ir jų nebus daugiau, dirbame patys ir siekiame geriausiu oru bei optimaliais terminais spėti padaryti darbus kokybiškai, – aiškina Gediminas. – Su turimomis mašinomis tikrai spėjame viską atlikti laiku, technikos neprievartaudami, o kai darbų krūvis neviršija jos pajėgumo, gedimų pasitaiko labai retai“. Be to, turint vieno gamintojo traktorius, paprasčiau juos prižiūrėti, nereikia ir papildomų apmokymų jiems valdyti.
Fendt Vario ketvertukas
Fendt 1038 Vario – antras Lietuvoje parduotas naujos 1000 serijos traktorius, kurio maksimali galia 396 AG. Traktoriuje sumontuotas 6 cl., 12,4 l darbinio tūrio MAN variklis
Gedimino teigimu, ūkininkauti, turint tokį technikos parką nėra sunku, ir derlių užauginti yra gana paprasta, jei orai leidžia. „Sunkiausia mūsų versle ne grūdus užauginti, o sėkmingai juos parduoti, numatyti rinkos pokyčius, kurie pastaruoju metu visai neprognozuojami. Didelę įtaką kainų svyravimui turi ir politika“. Jo tėvas prisimena laikus, kai rinka buvo stabili: „Užauginai, susipylei į aruodus ir žinojai, kad brangiausiai parduosi kitą pavasarį“.
Profi Lietuva Nr. 6
